Vienas mano mėgstamiausių posakių byloja – kaip diena, taip naujiena.

Šiandienos (priešpaskutinės dienos) naujienos tokios:
Lyja. Lyja. Lyja. Pirmą kartą po tokio ilgo laiko pasijutau beveik kaip namie. Ėjau gatve su megztuku, skara, batukais ir Juano skolintu “Grupotel” skėčiu. Važiuojant namo iš Alcudios supratau, kad ne taip ir pasiilgau to jausmo, kai važiuoji autobusu Vilniuje, už lango tamsuma ir niūruma ir dar kankina žinia, kad grįžus namo maistas negaruos ant stalo, o jį teks pačiai pasigaminti, o pasigaminus tiesiog įsivaizduoti, kad labai skanu.
JIS atneša JAI skarą.
Pradedame pažindintis su Milanu, nes tai juk irgi labai gražus miestas (nepaisant to, kad jame pilna snobų, kalbančių itališkai). Bandau susitaikyti su mintimi, kad man ten patiks. Pora mėnesių Maljorkoj, pora – Milane. Po kokių metelių galbūt kaip nors ir parsigabensiu namo, tik nežinia iš kur. Galbūt už kokio pusmečio, kai būsiu kur nors Manhattane ir bandysiu vėl nusipirkti bilietą į Vilnių, likus 2 dienom iki skrydžio, sužinosiu, kad iš Milano į Vilnių wizzair neskraidina Šarūnės, o tada ir vėl iš Milano pirksiu bilietą kur nors, galbūt į Havaną ir taip viskas kartosis be galo be krašto, kol nuspręsiu, kad man nelemta skristi per Milaną. „Mama, aš tikrai visų pasiilgau, bet dabar nusprendžiau padirbėti Milane „Prada“ mados namų valytoja, gal pasiseks kaip Maljorkoj ir pakilsiu karjeros laiptais“.
No tengo dinero, pero tengo sueño.
Šiąnakt tikrai sapnuosiu mamos blynus.

Sulijusiom smegenim,
Šarūnė

2011 - 09 - 05

No comments:

Post a Comment