Maljorka skersai ir išilgai

Vėl atgyja laisvadienių ypatumai arba „I`m back on the road with you again, baby“!

Sekmadienio vakaras „Ciao Ciao“. Šarūnė:
-         Tai ką ryt veikiam?
-         Varom į Sa Calobra, - Monika
-         Vale, vale.

Deja, ten taip ir nenuvažiavom (nuvažiavom visur išskyrus ten).
Pasižiūrim kada autobusas. Keista, važiuoja tik vieną kartą per dieną 9h. Na, bet ko jau nepadarysi dėl Maljorkos. Tad atsikeliam 8h, greit susiruošiam, suvalgom po 5 blynus ir išlekiam į autobusą. Laukiam stotelėj kartu su  3 vokiečiais. Laukiam laukiam. Laukiam laukiam. Jau kaip ir nuobodu pasidarė. Autobuso, kuris važiuoja vieną kartą per dieną nėra 40min, tai nusprendžiam važiuot iki kito miesto ir tada iš ten pasiekt Sa Calobra. Taigi, pasiekiame Port Pollenca. Que boniiito!! Ir vėl įsitikinam, kad mes gyvenam pačiam paprasčiausiam Maljorkos miestelyje. Pusvalanduką praleidusios ten ir pamačiusios, kad autobusu mes ten niekaip nenusigausim, nusprendžiam išbandyt keliavimą autostopu Maljorkoj (hay muchas curvas).
Iš pradžių ėjom ilgu, kupinu kančios, dykumos sausumo ir karštumo keliu, kol pasiekėm reikiamą tranzavimo tašką (jau tada jaučiau, kad pradedu dehidratuot). Gera pradžia pusė darbo – 5km su kažkokiu sandėlininku ispanu, o tada atgimė mano sena meilė prancūzams. Stovint kepinančioje ir svilinančioje saulėje ant kelio, kuriuo, neslėpkime, bet pravažiuoja ne itin daug mašinų, staiga sustoja prancūzai vyras su žmona ir paveža mus iki Lluc (Maljorkos bažnytkaimio), nuo kurio visai netoli mūsų tikslas – Sa Calobra. Bėda tik tokia, kad ten nuvažiavus nebuvo jokios rodyklės, vedančios ta kryptim. Bet mes gi turim loginį mąstymą! Važiuojam link Soller – ten gi labai gražu (dažnas atvirukų vaizdelis), gal ir Sa Calobra ten kažkur netoli bus. Tada kai atsistojom tokiam keliuky, kuriame prarieda vos kelios turistų mašinos, tai jau ir liko tik vidury kelio dainuot „Oh happy day.Oh happy day.When Jesus washes...when Jesus washes.He washes my tears away.Oh happy day“. Keisčiausia tai, kad svilinančiam dykumos kelyje, po kokių 15min visai netikėtai sustoja raudonas „Mini Cooper“ be stogo ir sako „We`re going to Soller“ (aš galiu pasakyt, kad vis dėlto šukės tikrai neša laimę, nes restorane sudaužiau jau tiek visko, kad jei pradėtų skaičiuot, tai tikriausiai turėčiau atlyginimo visai nebegaut). Mes net negalvodamos įšokom į mašiną pas jauną prancūzų porelę (PRANCŪZAI) ir atsidavėm Maljorkos vėjui, saulei ir posūkių kupinam keliui. Tos 40min važiuojant mašinoje be stogo Maljorkos siaurais ir kreivais kalnų keliukais buvo lyg akimirka iš pačio gražiausio filmo. Visą laiką sėdėjau išsišiepus, o prancūzė kartas nuo karto čiauškėdama pasakojo, kad atvyko čia paatostogauti šiek tiek, po to grįš į Prancūziją porai dienų ir tada išvažiuos į Niujorką. Va čia tai gyvenimas (gaila, kad nusipirkau jau bilietą į gimtajį sodžių, reikėjo ir man tiesiai į Niujorką). Važiuojant matėm ženklą į Sa Calobra (mūsų pirmutinį tikslą), bet buvo per daug gera ir žavu lėkti pavėjui raudonu mašiniuku, kad tiesiog važiavom su jais kartu į jų galinį tikslą – Soller. Išlipam – ir vėl viskas taip žavu, kad net apsiverkt iš grožio galima. Kokį pusvalandį buvom 9 danguj, kol karštis mūsų nenužudė (parduotuvėje teko galvą kišt į šaldytuvą, norint pasijust šiek tiek geriau, „Monika, ateik pažiūrėk kokių ledų čia yra!!“, taip „rinkomės“ ledus ir jogurtus 10min). Vėliau įsėdom į autobusą, kuris vežė pro dar gražesnius miestelius, įsikūrusius kalnuose. Važiuojant Monika net įsikibo man į ranką, nes buvo TAAIP neapsakomai žavu – sapnas tikrovėje. Tokius vaizdus matydavau tik užsimerkusi savo vaizduotėje, kai būdavau pavargusi, išsekusi, pikta ir taip bandydavau save pamaloninti. Pero es verdad – que bien se vive en Mallorca!
Dar šukės atnešė laimę parsigabenus i Palmą, nes išlipus iš vieno autobuso, įsėdom iškart į kitą, kuris iš tiesų važiuoja ne į mūsų Can Picafortą, o į kitą kaimą, bet vairuotojas buvo toks maloningas, kad atvežė mus ne tik į Can Picafort, bet ir paleido prie pat viešbučio durų - „Que bueno es!“.
O dabar sėdžiu savo lovoj su raudonu veidu, nugairintu Maljorkos saulės ir vėjo ir jei būtų mano valia, tai nekelčiau kojos iš kambario 5 dienas (šį vakarą taip ir darau, man Monika asmeniškai į kambarį nešą ananasų sultis, nes jos raudonumas užmaskuojamas, o mano tai jau vargiai...).
Vis dėlto raudonas veidas nublanksta prieš tai, kad šiandien Maljorką išvažinėjom visaip kaip įmanoma. Kelionės tikslas nepasiektas, bet rezultatai pranoko visus lūkesčius!
Dabar visada grįžusi į lietaus kraštą, kai apniuks liūdesys, prisiminsiu tą vieną ypatingą vasaros dieną, kai lėkiau raudonu mini Cooperiu be stogo vingiuotais siaurais kalnų keliais, vėjui kedenant plaukus ir pučiant laukan blogas mintis. Galbūt tada Maljorkos vėjas man atpūs vėl truputį vasaros gėrio.

Pirmasis mūsų pasiektas taškas - Port Pollenca:
 Pusiaukelėj iš Lluc į neaišku kur su dainaaa:
Kai gyvenam kaip filme "Aplink Maljorką":



Dainą skiriu prancūzams, pavertusiems Maljorką vėl svajonių kampeliu:
Mo`horizons – dance naked under palm trees

Raudona, pavargusi, išsekusi ir apsipatenkinusi,
Š

                      2011 m. rugpjūtis 22 d.

No comments:

Post a Comment